ŽIEMOS EKRANAI: Tereza Raken

SIMONE SIGNORET FILMŲ RETROSPEKTYVA

Simone Signoret (1921–1985) – viena ryškiausių XX a. antrosios pusės prancūzų kino žvaigždžių, sulaukusi didelio populiarumo ne tik Prancūzijoje, bet ir už gimtosios šalies ribų. Pirmuosius svarbius vaidmenis sukūrė 6-ajame dešimtmetyje Jacques Becker „Auksiniame šalme“ (1952), Marcel Carné „Terezoje Raken“ (1953) – jie puikiai atskleidžia aktorės impozantišką grožį ir taurią eleganciją. Per keturis dešimtmečius trukusią karjerą, buvo sukurtas ne vienas savo laiką pralenkęs, modernios moters portretas. Signoret tapo pirmąją prancūze, 1960-aisiais gavusi geriausios aktorės „Oskaro“ apdovanojimą. Vėlesniuose filmuose kino žvaigždės herojės spinduliuoja branda, ji suvaidino Costa-Gavras „Prisipažinime“ (1970), Moshé Mizrahi „Gyvenimas dar prieš akis“ (1977). Pastarajame filme įkūnytos Madam Rozos vaidmuo buvo įvertintas „Cezario“ apdovanojimu. Signoret garsėjo ne tik vaidmenimis kine, bet ir įsitraukimu į politiką, ji buvo įtakinga žmogaus teisių aktyvistė. Džiaugiamės, galėdami pristatyti Simone Signoret filmų retrospektyvą, skirtą 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Valdingos tetos užauginta našlaitė Terezė ištekinama už pasiligojusio pusbrolio. Pasmerkta nuobodžiam šeimyniniam gyvenimui be meilės, jauna moteris netikėtai sutinka Laureną. Savimi pasitikintis, drąsus ir charizmatiškas vyras ne juokais apžavi Terezę. Užsimezgusi aistringa meilės istorija leidžia patikėti, kad laimė pasiekiama ranka, ir ji ryžtasi reikalauti skyrybų. Bet vietoj išsvajotos naujos pradžios, pasipila išbandymai: mirtis, šantažas, baimė, paslaptys ir nežinomybė. Tai – vienas įsimintiniausių Simone Signoret vaidmenų kine. Emilio Zola romano heroję įkūnijusi aktorė demonstruoja gilią emocinę brandą, meistriškai valdo jausmų amplitudę.

Prancūzų režisierius Marcel Carné (1909-1966) laikomas vienu svarbiausiu poetinio realizmo kino kūrėjų. Derindamas lyrizmą ir ironiją, savo filmuose Carné kalba apie santykių trapumą, neišsipildžiusias viltis ir svajones, negailestingą likimą ir neįmanomą meilę. Daugelį filmų sukūrė drauge su scenaristu poetu Jacques Prévert. Režisavo daugiau nei dvidešimt pilno metro filmų, iš kurių daugelis tapę kino klasika: „Ūkų krantinė“ (1938), „Diena prasideda“ (1939), „Vakaro svečiai“ (1942), „Galiorkos vaikai“ (1945). Emilio Zolia romano ekranizacija „Tereza Raken“ (1953) gavo prizą už režisūrą Venecijos kino festivalyje. Režisierius įvertintas „Cezario“ apdovanojimu už indėlį į kino meną.