Viešnagė pas C. Schumann: ar pavyks atgaivinti muzikos salonų tradiciją?
“Širdies istorijos” Claros Schumann salone – XIX a. viduryje tokia pramoga būtų buvusi nemenka prabanga. O šiandien į inscenizuotą C.Schumann saloną kviečia atlikėjai Guoda Gedvilaitė, Motiejus Bazaras, Vilhelmas Čepinskis ir Glebas Pyšniakas.
“Džiaugiuosi, kad šiam salonui pavyko prikalbinti man pačius brangiausius kolegas ir draugus – fortepijono filosofas M.Bazaras įkūnys kompozitorių Johanessą Brahmsą, kuris nebuvo abejingas C.Schumann, V.Čepinskis – smuikininką Josephą Joachimą, su kuriuo Clara itin mielai muzikuodavo, G.Pyšniakas – žymų muzikantą Robertą Hausmanną, kurio nuostabiu garsu susižavėjęs J.Brahmsas parašė ir paskyrė jam ne vieną savo kūrinį”, – sakė projekto iniciatorė pianistė G.Gedvilaitė.
Į XIX a. nukels ne tik istorinės Živilės Baronienės kurtos suknelės ir žymiais to meto muzikinio gyvenimo veikėjais tapę muzikantai, bet ir XIX a. C.Schumann aplinkoje skambėję opusai, jų atsiradimo istorijos, C.Schumann laiškų ištraukos. Iš pažiūros visa tai atrodytų paprasta muzikinė kelionė į XIX a. muzikinį pasaulį, jeigu ne vienas svarbus faktas – C.Schumann buvo moteris, gyvenusi patriarchalinėje visuomenėje, tačiau sugebėjusi tapti etalonu daugeliui to meto pianistų, socialinio muzikinio gyvenimo centrine figūra ir autoritetu vėliau kūrusioms moteriškosios lyties atstovėms.
Bene viena pagrindinių ir, ko gero, tuomet svarbiausių jos veiklų buvo salonų kultūros puoselėjimas, būręs draugėn pačias kūrybingiausias to meto asmenybes. Tačiau ilgainiui, atsiradus kitų viešo muzikavimo formatų, salonų kultūra pasitraukė į antrą planą, o galop ir išnyko visai. Vienas koncerto dalyvių pianistas M.Bazaras sako, kad saloninio muzikavimo tradicijos pamiršti nevertėtų, nes būtent čia ir vykdavo pats gyviausias kūrybinis procesas, tad drauge su savo muzikalia šeima šią tradiciją jis bando atgaivinti.
Apie salonų reikšmę ir prasmę, iškilią Claros Schumann asmenybę ir kūrybinius ieškojimus – pokalbis su pianistu M.Bazaru.
– XIX a., kaip žinoma, veikė daugybė salonų. Kodėl kviečiate būtent į C.Schumann?
– G.Gedvilaitei ji – įkvėpimo šaltinis: apdovanota neeiliniu muzikiniu talentu, pragmatiška, tiems laikams labai moderni ir be galo stipti moteris, kuri laikėsi savo principų, išsikovojo garbingą statusą ne tik scenoje, bet ir visuomenėje, kur vyravo vyrų kultas. C.Schumann salonai ne tik atlieka edukacinę funkciją, bet ir suteikia galimybę bendrauti su žmonėmis per aukštąjį meną, suteikia peno sielai, o protui – įdomių faktų ir žinių.
– Kuo buvo išskirtinė C.Schumann figūra XIX a. muzikiniuose kontekstuose?
– Jeigu lygintume šiandieninį pasaulį su XIX a., nesunkiai pastebėtume, kad moters kova už būvį ne ką pasikeitė, o štai statusas visuomenėje – taip. Romantizmo epochos moteris neturėjo savo teisių, o šiuolaikinė gali būti savarankiška, siekti išsilavinimo, muzikuoti. Jeigu vertintume C.Schumann pasiekimus visų moterų kūrėjų kontekste, pradedant Hildegarda von Bingen, vėliau pridedant ir tokias asmenybes kaip literatė-politikė George Sand ar mokslininkė Marie Curie, – jos kaip koncertuojančios pianistės ir rimtosios muzikos platintojos visuomenėje nuopelnas yra esminis ir labai svarbus. Būtent Clara pirmoji pradėjo atlikti visas Ludwigo van Beethoveno sonatas, kurios to meto klausytojams buvo nesuprantamos, nes techniškai labai sudėtingos, į programą įtraukdavo avangardiniais laikytus Roberto Schumanno ir J.Brahmso opusus, tokiu būdu lavindama savo klausytojus. Vokietija labai didžiuojasi šia moterimi – jos atvaizdas puošė net vokiškų pinigų banknotus. Dėl savo stipraus ir emancipuoto charakterio, tikėjimo tikrąja ir didžiąja muzika ir jos sklaida C.Schumann iki šiol yra pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis daugeliui muzikantų.
– Ką ras kausytojas, sausio 7-ąją apsilankęs C.Schumann salone?
– Idėja rengti stilizuotus C.Schumann salonus pianistei G.Gedvilaitei kilo prieš keletą metų po labai pasisekusio ir šiltų atsiliepimų susilaukusio koncerto visai šeimai Nacionalinėje filharmonijoje, kuriame dalyvavo Druskininkų M.K.Čiurlionio muzikos mokyklos, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Pati projekto sumanytoja ne kartą yra sakiusi, kad jai patinka įsikūnyti į šią stiprią moterį, o publika niekuomet nelieka abejinga koncertų metu pasakojamoms kūrinių atsiradimo istorijoms, kurias dažniausiai žinome tik mes – muzikantai. C.Schumann salonai įdomūs dar ir tuo, kad juose muzikuoti susiburia skirtingų kartų menininkai – nuo jaunųjų talentų iki profesionalių muzikų. Tad į XIX a. nusikelia labai daug žmonių – ir dalyviai, ir publika, kurie, pasitelkę fantaziją, turi galimybę pajausti muzikos genijų kūrybą dar giliau, ieškodami tos muzikos šaknų. Kaune rengiame ypatingą reginį, kur publika ne tik išgirs Claros ir Roberto Schumannų bei J.Brahmso kūrybą, atliekamą neva pačių autorių (kuriais tapsime mes, atlikėjai), bet ir galės pasigrožėti būtent šiam salonui sukurta istorinių suknelių kolekcija, kurta meistrės Ž.Baronienės. Mes labai džiaugiamės, kad likimas lėmė pažinti šią įdomią menininkę, dėl kurios fantazijos ir darbo salonas sužibės dar gražesnėmis spalvomis – šiais laikais gana sunku rasti žmonių, kurie neskaičiuoja darbo valandų, kuria vedami ne tik finansinių motyvų, bet ir idėjos. Tokia yra Živilė, ir mes visi esame jai labai dėkingi.
– Koncerto programoje skambės ir keletas pačios C.Schumann opusų, kurie, deja, taip ir liko jos vyro R.Schumanno šešėlyje. Kokia ji kaip kompozitorė?
– Kalbant apie C.Schumann kaip apie kompozitorę, svarbu nepamiršti fakto, kad ji buvo žinomiausia koncertuojanti pianistė Europoje. Kol buvo jauna mergina, kūrė virtuozinius kūrinius ir atlikdavo juos koncertuose, tokiu būdu demonstruodama savo virtuoziškumą ir lygiuodamasi į legendinius Franzo Liszto ir Sigismondo Thalbergo pasirodymus. Deja, koncertinę veiklą teko nutraukti, kai nesustabdomai pradėjo didėti šeima: 1841–1856-aisiais Schumannai susilaukė net aštuonių vaikų. Negalėdama aktyviai koncertuoti važinėdama po Europą, Clara pasiaukojo kūrybai. Taip ir atsirado jos rimtosios kompozicijos, tokios kaip Preliudai ir fugos, Fortepijoninis Trio, Variacijos Schumanno tema, romansai fortepijonui ir kiti. Kurti ji nustojo 1856-aisiais, kai neteko savo vyro, tačiau vėl grįžo prie intensyvaus koncertinio gyvenimo, nes reikėjo išlaikyti šeimą. O paskutiniuosius savo 17 gyvenimo metų ji gyveno ir profesoriavo Frankfurte prie Maino (kur, beje, dabar ir gyvena G.Gedvilaitė). Mūsų salono programoje skambės pirmosios meilės įkvėptas Romansas iš Fortepijoninio koncerto, kurį C.Schumann parašė būdama keturiolikos, ir Scherzo c-moll – iš “šeimos” laikotarpio, kai ji buvo nutraukusi koncertinę veiklą. Visą saloną lydės išsamios ir įdomios ištraukos iš C.Schumann laiškų ir dienoraščių, kurias perskaitys Angelė Gedvilienė.
– Jūs pats šiame salone tapsite J.Brahmsu – žymiu ne tik savo kūriniais, bet ir simpatija gerokai vyresnei C.Schumann. Kas bendra tarp jūsų ir šio kompozitoriaus?
– J.Brahmso muzika žavėjausi nuo mažens – joje atrandu kažką artimo, savito. Jo kūrybiniai sprendimai – harmoninė kalba, ritmikos savitumai, skambesio sodrumas man labai imponuoja, tad labai džiaugiuosi, kad man teko būtent toks vaidmuo.
– Šiandien salonų kultūra jau nebegaji, tačiau savo muzikalioje šeimoje rengiate uždarus muzikinius vakarus, kiek panašius į tuos, kuriuos rengdavo C.Schumann. Kuo šis formatas jums patrauklus?
– Viena mūsų rengiamų muzikinių vakarų inspiracijų ir buvo XIX a. salonų kultūra. Toks renginio žanras yra labai natūralus ir gyvas muzikinis veiksmas, kai gimsta gražiausi dalykai: bendradarbiavimas, meniniai eksperimentai, pirmieji kūrybiniai bandymai. Daugelio jų niekada neišvysite didžiojoje scenoje, kuri yra gana oficiali. Salonai – tai lyg tarpinė grandis tarp oficialaus koncerto ir kūrybinio proceso, kuri šiomis dienomis yra kiek apmirusi ir nunykusi, tad ir tarsi iškrenta iš bendro kultūrinio veiksmo. Tačiau, mano manymu, ji yra būtina.
– Ar svarbu muzikantui būti kilusiam iš muzikinės šeimos? Tai turi įtakos muzikos suvokimui, interpretacijoms, galų gale – karjerai?
– Šis klausimas – sunkus; vienareikšmio atsakymo į jį nėra. Viena vertus, veiklos tęstinumas – tai per kartas sukaupta patirtis, kuri savaime yra didelė vertybė, galinti pasitarnauti priimant geresnius ir teisingesnius sprendimus, efektyvesnius ugdymo metodus. Be abejo, gyvenimas atitinkamoje terpėje išties inspiruoja bei formuoja ir muzikinį skonį, suvokimą, ir atitinkamas interpretacijas. Toli gražu ne paskutinėje vietoje atsiduria ir vadybinė atlikėjo gyvenimo pusė – gerai įdirbtas vardas gali garantuoti sklandesnį karjeros vystymąsi. Kiekviena nauja karta, panaudodama jau kitų sukauptą patirtį, pradeda tarsi nuo aukštesnio laiptelio. Kita vertus, tai nėra taisyklė – galėtume rasti daugybę pavyzdžių, kai žmonės, neturėję jokios paramos iš savo šeimos, tampa aukščiauso lygio muzikantais. Kaip pavyzdys galėtų būti net ir Schumannų šeima: C.Schumann tėvas buvo atlikėjas ir pedagogas, jai perdavęs savo patirtį ir ją išugdęs. Deja, Roberto ir Claros vaikai muzikine prasme nepranoko savo tėvų – daugelyje šaltinių rašoma, kad jauniausia Schumannų dukra pianistė Eugenia Schumann visuomet buvo motinos šešėlyje.
– Ar dar tebegyvuoja jūsų ir brolio Mykolo fortepijoninis duetas? Muzikuoti su broliu – lengva ar, atvirkščiai, sunku?
– Duetas gyvuoja ir vis ką nors ruošia. Paskutinis ir, beje, labai sėkmingas projektas buvo Carlo Orffo sceninės kantatos “Carmina Burana” versija chorui, solistams, mušamiesiems ir dviem fortepijonams. Šiais metais planuojame įrašyti albumą, kuriame skambės lietuvių kompozitorių muzika fortepijoniniam duetui. Su Mykolu grojame daug ir įvairiais formatais, tad grojimo kartu pojūtis yra savaime suprantamas dalykas – muzikuoti kartu mums lengva. O visa kita – technologinė virtuvė, kuri galbūt kada nors bus įdomi biografams.
– Trumpam buvote išvykęs studijuoti į Hamburgą, tačiau iš karto po studijų grįžote į Kauną. Kodėl? Juk daugelis muzikantų, ypač pianistų, veržiasi svetur sakydami, kad čia neaktyvus muzikinis gyvenimas, neišsilavinusi publika, tad ir perspektyvų saviraiškai mažai.
– Niekada ir neturėjau plano bandyti įsitvirtinti svetur. Vienintelis mano noras buvo pasisemti kuo daugiau patirties ir grįžus namo puoselėti kultūrą čia. Tačiau labai džiaugiuosi, kad teko laimė studijuoti būtent Hamburge, pas profesorių Volkerį Banfieldą – visapusiškai įdomią asmenybę ir pakliūti į profesinius iššūkius keliančią, verčiančią pasitempti ir skatinančią tobulėti aplinką. Ši patirtis padėjo doktorantūros studijų pamatus. Visada smagu stebėtis ir grožėtis, kaip svetur yra geriau, daugiau, tobuliau, bet tai neatsitiko savaime – visa tai sukūrė žmonės. O kas kurs ir puoselės kultūrą pas mus, jeigu ne mes patys? Tai yra sunki misija, tačiau kažkas tam turi pasiaukoti. Tas kažkas” esame mes. Reikia pamiršti mažo miesto ar mažos šalies kompleksus ir sindromus. Šiuolaikiniame suglobalėjusiame pasaulyje beveik išnyko lokacijos ir atstumo bei informacijos sklaidos problema – naudokimės šiais privalumais.
– Grojate labai įvairių žanrų ir stilių muziką – ir klasiką, ir džiazą. Ar šios dvi viena kitai neprieštarauja? Muzikantai dažnai užsimena, kad skiriasi ne tik harmonijos taisyklės, bet ir atlikimo technikos niuansai.
– Taip jau susiklostė aplinkybės, kad tenka groti labai skirtingą muziką – ne vien tik klasiką ar džiazą, bet ir roką, taip pat prisiliesti prie Lotynų Amerikos muzikos stilių. Visą laiką siekiu rasti bendrą vardiklį šioms iš pažiūros skirtingoms sritims. Ir, matyt, ta paieška yra amžina. Kaip ir nuolat kintančios asmeninės estetinės nuostatos stilių atžvilgiu – požiūris į skirtybes ir bendrybes keičiasi su patirtimi ir branda. Vienu metu atrodo, kad viską galima suderinti ir būti labai universaliam, bet labiau gilinantis pradeda ryškėti tam tikri skirtumai, kuriuos sudėtingiau sutaikyti tarpusavyje. Bet kartu neįmanoma nuneigti ir naudingų aspektų bei inspiracijų, praturtinančių muzikinį mąstymą, įgūdžių lavinimą. Panašūs svarstymai ir ieškojimai atvedė ir į doktorantūros studijas, kur ilgainiui teko atrasti, kad universalūs dėsniai, galiojantys visai muzikai, vis dėlto yra. Tarkim, tokie džiazo korifėjai kaip Johnas Coltrane’as idėjų savo muzikai intensyviai ieškojo tiek klasikinėje, tiek šiuolaikinėje akademinėje muzikoje. Apskritai, jis teigė, kad groja muziką, o stilių ir žanrų pavadinimai yra rinkodaros tikslas bei leidybos kompanijų interesas.
– Kokiomis savybėmis, jūsų manymu, turėtų pasižymėti šiuolaikinis pianistas? Akivaizdu, kad vien geros technikos nepakanka, o pianistų – daug. Kaip išsiskirti ir ar apskritai to reikia?
– Pianizmas yra lėtas menas, o pasaulis šiomis dienomis – labai greitai besivystantis ir kintantis. Dauguma dabartinės “regimybių” epochos ir visuotinės spartos atributų sunkiai dera su aukštojo meno taisyklėmis ir dėsniais, kuriems reikia kantrybės ir laiko. Tai ypač išryškėja ugdant jaunuosius pianistus, neretai norinčius greitos šlovės, besikoncentruojančius į techniką ar repertuaro gausą, kartais labai paviršutiniškai žvelgiančius ir tinkamai neperprantančius kūrinio idėjos. Techninis pasiruošimas yra savaime suprantamas minimumas, tačiau muzikinis intelektas, individualumas, savita interpretacija čia ir dabar negimsta. Be to, iš šiuolaikinio atlikėjo neretai reikalaujama būti ir geru verslininku, vadybininku, viešu asmeniu, net nuomonės formuotoju. Kartais tos ekstramuzikinės veiklos nubloškia toli nuo esmės ir gali paklaidinti. Tad, manyčiau, pagrindinės, kiekvienam pianistui reikalingos savybės yra begalinė kantrybė, atkaklumas, noras tobulėti ir sužinoti kuo daugiau.
– Įsivaizduokime, kad C.Schumann gyvena dabar, XXI a. Kokia ji būtų ir ką veiktų?
– Manau, C.Schumann savybės ir talentas jai tikrai padėtų padaryti puikią pianistės karjerą ir šiandien. Dabar tai vargiai ką nors nustebintų, tačiau XIX a. jos karjera buvo išties unikalus reiškinys. Surasti šių laikų analogiją tokiam proveržiui kaip tada – sudėtinga. C.Schumann yra sėkmės lydimos šiuolaikinės koncertuojančios pianistės ir kompozitorės prototipas.
