Mūsų projektai
Pisiminimai - „80 metų kultūros“
Moterų klubas / Elena Cemnolonskienė
„Prisiminimai apie Kauno miesto moterų klubą, įkurtą Profsąjungų kultūros rūmuose 1970 m. pabaigoje. Tai buvo pirmas moterų klubas to meto respublikoje. Jo iniciatorė – Profsąjungų kultūros rūmų kultmasinio skyriaus vedėja Nijolė Snečkienė. Ji per spaudą sukvietė moteris į pirmą steigiamąjį susirinkimą. Tai įvyko 1970 m. gruodžio 10 dieną. Susirinko ir užsiregistravo net 386 moterys. Buvo išrinkta 10 – ties asmenų klubo taryba, jos pirmininkė – miesto finansų skyriaus vyr. inspektorė Nijolė Miliauskienė, o pavaduotoja – Nijolė Snečkienė.
Netrukus buvo sudarytas ir patvirtintas perspektyvinis darbo planas, klubo nuostatai. Numatyta į renginius, iš pradžių vykusius kartą per mėnesį, kviesti patyrusius medikus, pedagogus, teisininkus, dailininkus, kulinarus ir kitų profesijų žmones, kurie supažindintų moteris su grožio higiena, kulinarijos paslaptimis, stalo serviravimu, buto apstatymu, gero elgesio taisyklėmis, vaikų auklėjimo problemomis, sezono madomis, įvairiomis gyvenime reikalingomis žiniomis.
Moterims pageidaujant, vėliau buvo sudarytos trys sekcijos pagal narių pomėgius. Tai šeimosbuities sekcija, vadovaujama Sanitarinio švietimo namų gydytojos Marijos Augulienės ir talkinama Genovaitės Survilienės, Baldų kombinato laboratorijos viršininkės. Už veiklią kulinarijos sekciją buvo atsakinga Aneta Anfimovienė, „Rytojaus“ valgyklos kasininkė, ir Poliklinikinės ligoninės narkologinio skyriaus medicinos sesuo Aldona Čekauskienė. Darbščiųjų rankų sekcijai vadovavo energinga Mašinų išbandymų stoties vyr.buhalterė Regina Giedraitytė, o moteris megzti, rišti kilimėlius mokė pakviesta patyrusi meistrė I. Gylienė.
Pradėjus veikti sekcijoms pagal pomėgius, ėmėme susirinkti kiekvieną savaitę, t.y. keturis kartus per mėnesį. Po ataskaitinio – rinkiminio susirinkimo moterų klubo pirmininke tapo „Šviesos“ leidyklos vyr.redaktorė Elena Cemnolonskienė, o pavaduotoja – to meto Profsąjungų kultūros rūmų kultmasinio skyriaus vedėja Stasė Ruibytė.
Klubo taryba, veikusi visuomeniniais pagrindais, visą laiką rūpinosi, kad moterims organizuojami renginiai būtų ne tik įdomūs, turiningi, bet ir naudingi. Pavyzdžiui, jau pirmame klubo užsiėmime „Modernioji grožio higiena“ gydytoja V.Martusevičienė aiškino, kaip prižiūrėti veido odą be kosmetikos priemonių, o gydytoja kosmetologė L.Mockuvienė – kokius kremus naudoti prireikus.
Renginiuose „Vedybinis gyvenimas“, „Kodėl dingsta meilė“ gydytojos I.Gogelienė ir N.Elijošaitienė kalbėjo apie bendravimo kultūrą, šeimos laimę, moters higieną bei sveikatą. Daug dėmesio sulaukė renginys „Moteris ir mada“. Jame „Kauno audinių“ dailininkė G.Stankūnienė ir desinatorė D. Eitutienė pademonstravo naujausius audinių pavyzdžius, pakomentavo modelius. Fojė vyko audinių paroda – pardavimas. Moterys galėjo įsigyti deficitinių prekių. Klubo vakarų pavadinimai kalbėjo patys už save. Tai „Šukuosenos ir plaukų priežiūra“, „Vaišių kultūra“, „Stalo serviravimas“, „Maisto atsargos žiemai“ ir kitos. Ypač aktyvi buvo kulinarijos sekcija. Joje dalijosi patirtimi puikios agronomės – K.Brundzienė, M.Baranauskienė, mokslų kandidatės V. Steponavičienė, S.Stankaitytė ir kitos.
Mūsų klubu susidomėjo Vilniaus ir Kauno žurnalistės, Lietuvos televizijos diktorė Gražina Bigelytė. Ji dar labiau išgarsino agronomę Mariją Baranauskienę, perėmusi jos patirtį. Prasmingi buvo klubo renginiai „Vaikai – mūsų atetis“, „Maži vaikai – maži vargai“, „Pedagogika ir teisė“, klausimų ir atsakymų vakarai, kuriuose lankėsi pedagogės R.Vasiliauskienė, J.Pajarskaitė, teisininkė O. Puodžiulienė bei kitų įvairių profesijų atstovės.
Jeigu iš pradžių buvo rengiami praktiški buitiniai užsiėmimai, tai į klubą įsijungus daugiau kultūros darbuotojų moterų, imta organizuoti susitikimus su žymiais menininkais, poetais, kompozitoriais, dailininkais.
Moterų klube svečiavosi populiarūs respublikinių premijų laureatai poetai A.Baltakis ir J.Marcinkevičius, jauni gabūs grafikai R.Čarna ir G.Didelytė, Kauno muzikinio teatro solistai T.Chmieliauskaitė, G. Jasiūnaitė, S.Rubinovas, to meto muzikinė siela G.Kuprevičius, puikios pianistės S.Bielionytė, L. Richterytė.
Įsimintinas poetės S.Neries 70 – mečio minėjimas, kurį palydėjo ne tik solistės, bet ir R.Štaro vadovaujamas literatūrinis teatras. Išskirtinė buvo tautos genijaus M.K.Čiurlionio 100 – ųjų gimimo metinių šventė, kompozitoriaus J.Naujalio paminklo pagerbimas Raudondvaryje.
Į menininkų bei poilsio vakarus lankydavosi ir šeimos nariai. Visus mus džiugindavo savo menu visuomeniški Profsąjungų kultūros rūmų kolektyvai: vaikų choras, baleto studija, pramoginių šokių meistrai J.ir Č.Norvaišos bei kiti šaunūs šokėjai.
Ypač daug renginių buvo Tarptautiniais moterų metais – 1975 – aisiais: surengtos išvykos su šeimos nariais į Tauragės keramikos gamyklos nuostabią poilsiavietę ant Rambyno kalno, sportinės varžybos, Leonpolio ūkyje Ukmergės rajone šventė, kurioje dalyvavo žymi „Grok, Jurgeli“ vedėja ir šeimininkė S.Navardaitienė.
Viename susitikimų dalyvavo dokumentinių kino filmų režisierius H.Šablevičius. Jis pademonstravo kino filmus „Mūsų trylika“ apie kompozitoriaus J.Gaižausko šeimą, „Žiniuonė“ – apie žinomą biologę E.Šimkūnaitę, „Aš vargšas karalius“ – apie aktorių Donatą Banionį.
Visų renginių ir neišvardysi. Jų buvo labai daug, turiningų ir įdomių. Surengta gėlininkių, vaikų darbelių, pačių moterų valgių parodų. Metodinės ir visokeriopos paramos teikė Kauno Profsąjungų kultūros rūmai. Jų remiamas Kauno moterų klubas tapo reikšmingu kultūros židiniu, veikęs porą dešimtmečių. Veikliausios klubo tarybos moterys buvo apdovanotos Rūmų Garbės raštais.
Tai nuotraukos apie moterų klubo, įkurto prieš 50 metų Kauno Profsąjungų kultūros rūmuose, kai kuriuos renginius. Klubo taryboje man teko visuomeniškai darbuotis nuo pat jo įkūrimo, o vadovauti, kiek pamenu, daugiau kaip 10 metų. Aš buvau antroji Moterų klubo pirmininkė, išrinkta po Nijolės Miliauskienės. Trečiąja pirmininke, man išėjus, tapo veikli klubo tarybos narė Regina Giedraitytė, Mašinų išbandymų stoties vyr. buhalterė. Ji pasakojo, kad iki pat Sąjūdžio veikusiam klubui toliau vadovavo ketvirtoji pirmininkė, bet jos pavardės nebeprisiminė.“ – dalinosi Elena Cemnolonskienė.
Virginija Kochanskytė
„Kaip džiaugiuosi, kad iš pirmo karto neįstojau studijuoti aktorinio meistriškumo! Nors sėkmingai mokiausi pramoninės statybos paslapčių Kauno Politechnikos institute, tuo pačiu labai smagiai leidau laiką ir scenoje: šokau, deklamavau, mušiau būgnus, vedžiau renginius. Ilgainiui kurso vadovas I. Burneika pasiūlė man stoti į Lietuvos konservatoriją (Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), tačiau suklupau trečiajame specialybės egzamino ture – negalėjau ištarti nė žodžio. Lyg kas būtų atėmęs amą, nors buvau įrašyta į pirmųjų sąrašą. Dievulis tikrai žino, kodėl ir kur kreipia mūsų kelius. Neįstojusi nusprendžiau sužinoti kas yra teatras. Tuo metu Kauno valstybinis dramos teatras buvo prikaustęs kultūrinės bendruomenės dėmesį – tam, kad pamatytum J. Jurašo sukrečiančius pastatymus, įspūdingus, modernius Kauno pantomimos teatro spektaklius, bilietų tekdavo stovėti per naktį! Vieną kartą, stovėdama eilėje, išsikalbėjau su mergina, kuri lankė „Literatūrinį teatrą” Kauno Profsąjungų kultūros rūmuose. Jos vardas buvo Vitalija Truskauskaite. Prakalbėjome visą naktį ir susitarėme susitikti „Literatūriniame teatre”.
1971–1972 m. – antrasis teatro gyvenimo sezonas. Režisierius Giedrius Mackevičius kartu su susiformavusia teatro grupe mane priėmė labai draugiškai. Jokių egzaminų nebuvo – pakako pokalbio. Taip ir prasidėjo mano tikrosios teatro studijos. Įvairūs judesio užsiėmimai: pantomima, joga, pažintis su naujomis aktorinio meistriškumo ugdymo praktikomis ir režisieriaus J. Grotovskio teatro metodais, modernios muzikos klausymas. Režisieriaus pagalba atradome Lietuvos ir Sovietų Sąjungos meno, kultūros leidinius. Skaiteme žurnalą „Užsienio literatūra”, kuris supažindino mus ne tik su naujausia užsienio literatūra, bet ir moderniais pasaulio teatro pastatymais ir meno kryptimis. Susipažinome su Kauno ikikarinę istorija ir to laikotarpio kunkuliuojančiu meno pasauliu. Susipažinome su dar tebegyvais tarpukario inteligentais, kurie tylutėliai gyveno Kaune. Iš tiesų, iki šiandienos negaliu suprasti tų, kurie alpsta dėl 20 a. pradžios Paryžiaus bohemos gyvenimo, o tuo tarpu nieko nežino apie pašėlusiai įdomų Kauno tarpukario kultūrinį gyvenimą, padėjusi pamatus ir šiandienos menui. Taip pat šiuolaikiniu Kaunu, modernia jo architektūra. Net atradome apleistą Pažaislio vienuolyną, kuriame buvo žmonių su psichine negalia ligoninė. Pamenu, kad į teritoriją negalėjome pakliūti, tačiau vienas vienuolyno sienos apgriuvęs bokštas buvo nesaugomas. Ne kartą su Giedriumi ten lankėmės. Iš tikrųjų, nežinau, kokiu būdu pavykdavo užsikabaroti į patį aukščiausią bokšto aukštą. Ilgai vakarodavome, naktinėdavome, širdis vienas kitam atverdavome, poeziją skaitydavome, apie gyvenimą kalbėdavome, filosofuodavome ir svajones krintančioms žvaigždėms patikėdavome. Sakoma, kad net sienos turi ausis. Bet sienomis tenai tarnavo dangus, kuris mūsų pokalbių paslapčių niekam neišdavė.
Giedrius ne tik repetuodavo su mumis spektaklius, bet ir skatino mūsų kūrybiškumą, siekė atskleisti mumyse aktorinius ir režisūrinius gebėjimus. Prigalvodavo daugybę užduočių į namus, pavyzdžiui, turėdavome sukurti trumpus etiudus pagal paveikslus. Pamenu – mudvi su Vitalija kūrėme vaidybinę kompoziciją „Raudona ir juoda”. Tokiu būdu jis mumyse brandino abstraktų ir konceptualų mąstymą. Individualiai dirbdavome daug, neskaičiuodami valandų. Būdavo, kad iš Profsąjungų kultūros rūmų išeidavome paskutinieji. Giedrius mus užkrėtė aistra kūrybiniam procesui ir padėjo suvokti, kad jeigu pačiam nebus „saldu” repetuoti, tai žiūrinčiam nebus ką „šmalyžiauti”.
Kūrybinis procesas vykdavo ne tik repeticijų metu. Ilgai nesiskirstydavome, kartais net iki paryčių. Dažniausiai važiuodavome pas režisierių Giedrių – kalbėdavome apie naujai kuriamą spektaklį „Apsiaustis”, klausydavomės muzikos, diskutuodavome apie perskaitytas knygas, gyvenimo ir kūrybos prasmę. Drauge lankėme spektaklius, parodas. Taip plėtėsi mūsų minčių, supratimo apie teatrą, meną erdvė. Giedriui buvo labai svarbi sielų bendrystė – juk tik tada gali pasiekti susikalbėjimo, ansambliškumo spektaklyje.
Atėjusi į Literatūrinį teatrą, iš karto buvau supažindinta su praėjusio sezono spektakliu „Vainikas”. Nors spektaklio premjera jau buvo įvykusi, režisierius po vasaros atostogų atnaujino repeticijas, nes norėjo įvesti naują dalyvę ir patobulinti spektaklį. Įsilieti į jau sukurtą spektaklį nebuvo sunku: man patiko skaityti poeziją, turėjau nemenką scenos praktiką ir buvau lankiusi išraiškos šokių„Sonata” ir tautinių šokių „Suktinis” kolektyvus. Visą tai reikėjo sulieti į vieną – Giedrius mus mokė išgyventi poeziją ne tik balsu ar judesio plastika, bet, svarbiausia, vidumi. Visuomet sakydavo, kad postūmis poetinės minties teatrinei raiškai prasideda tuomet, kai turi ką pasakyti – tai iššaukia ir tam tikrą balso intonaciją, ir judesį. Minties išraiškai per judesį būdavo skiriama ypatingai daug dėmesio – tai pati judesio teatro paieškų pradžia, kuri Giedrių Mackevičių nuvedė į GITIS, o vėliau ir į Maskvos plastinės dramos teatro sukūrimą. Spektaklį vaidinome ne scenoje, bet salės erdvėje. Lietuvoje tai buvo pirmasis bandymas „nulipti” nuo scenos ir su spektakliu išeiti į netradicinę erdvę. Žiūrovas buvo labai arti. Giedrius siekė, kad išgyvenimas būtų kuo tikresnis, natūralesnis, o siekiant tai įgyvendinti svarbu išeiti į tikrą, gyvą dialogą su žiūrovu. Tiesą sakant, Giedrius su mumis repetuodamas pats gilinosi į aktorinio meistriškumo paslaptis, mokėsi režisūros pagrindų.
Mes ne tik dalyvavome Literatūrinio teatro gyvenime, bet ir buvome įtraukti į Kauno pantomimos kūrybinės veiklos erdvę. Giedriaus kolegos palaikė jo režisūrinę ir pedagoginę veiklą. Pamenu, kad mes būdavome vadinami ne tik Giedriaus vaikais, bet ir Kauno pantomimos vaikais. Kas mums visiems buvo ypač svarbu, mus formavo vėlesniam gyvenimui ir struktūravo – tai susidūrimas su Kauno pantomimos vidaus gyvenimu. Dauguma jų niekuomet nebuvo mokęsi aktorinio meistriškumo, tačiau jie patys susikūrė studijų sistemą: aktorinis meistriškumas, dailė, muzika, choreografija, meno istorija, literatūra, dramaturgija irfilosofija, kurią entuziastingai studijavo.
Antrajam literatūrinio teatro sezonui Giedrius Mackevičius nusprendė statyti J. Vaičiūnaitės vienaveiksmę pjesę „Apsiaustis”. Spektaklio premjera įvyko 1992 m. sausio 1 d., o vos po keletos mėnesių suliepsnojo R. Kalantos laisvės laužas. Pastarasis savo užrašų knygelėje paliko įrašą: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Apie laisvo gyvenimo trūkumą ir laisvos kūrybinės minties raišką buvo kalbama J. Jurašo pastatymuose ir M. Tenisono pantomimos spektakliuose. Apsiauties tema tvyrojo ore, nepakantumas diktatorinei sistemai ir laisvės noras sprogdino inteligentiją žmones iš vidaus. Repetuodamas spektaklį „Apsiaustis”, Giedrius Mackevičius mumyse augino laisvės ilgesį – daug diskutavome apie esminius žmogaus būties, gyvenimo ir kūrybos prasmės aspektus. Mat spektaklio įtaigumas pasiekiamas, jeigu kalbi „nuo savęs”, jeigu tavęs asmeniškai temos, apie kurias kalbi, tuomet žiūrovo sujaudinti, sukrėsti neįmanoma, nepriklausomai nuo to, ar turi profesionalų aktorinį pasiruošimą ar ne.
Spektaklio „Vainikas” ir „Apsiaustis” scenografiniai sprendimai buvo labai asketiški, o pagrindiniu abiejų spektaklių veikėju buvo aktorius. Spektaklio „Apsiaustis” dailininkas buvo pakviestas M. Tenisonas, tačiau vėliau jis man sakė, kad tik konsultavo Giedrių, nors esminį spektaklio sprendimą jis pats ir padarė. Veiksmas buvo iškeltas į salės vidurį, aktoriai vaidino ant nedidelės pakylos, apstatytos prožektorių stovais, žiūrovai buvo susodinti ratu ir netikėtai tapo spektaklio veikėjais, kurie buvo gyva kalėjimo siena, geležine uždanga, pro kurią prasiveržti neįmanoma. Režisieriui tai buvo viena iš esminių spektaklio minčių, turėdamas omenyje, kad mes vienas kitą įkaliname savo supratimo, kaip kiekvienas turi gyventi, kalejime. M. Tenisonas, pažiūrėjęs spektaklio premjerą, mus pagyrė ir klausė, kaip vadintume savo teatrą – „Išpažinties teatru”.
Visam laikui atmintyje išliko Giedriaus gimtadienis, vykęs Lietuvai lemtingais 1972 metais. Jis sakė, ad gimtadienį švęs gegužės 14 d., nors tikroji gimimo diena yra gegužės 18. Priėmė tokį sprendimą turbūt todėl, nes tai buvo sekmadienis. Tą rytą Kauno pantomimos trupė turėjo vaikišką V. Palčinskaitės spektaklį „Saugok savo peteliškę” Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, o po to turėjo laisvą dieną. Sutarėme, kad po spektaklio vyksime pas Giedrių į svečius ir praleisime vakarą kartu. Mudvi su Vitalija nusprendėme padaryti Giedriui dovaną ir išpuosti visą kambarį lauko gėlėmis.
Mudvi su Vitalija užsidegėme padaryti Giedriui dovaną – išpuošti jo kambarį lauko gėlėmis. Sekmadienis buvo giedras, saulėtas. Iš ankstyvo ryto nuvažiavome į Pažaislį prie mūsų numylėto susitikimų bokšto. Prisiskynėme didžiulius glėbius gėlių ir nuvažiavome pas Giedrių. Apkaišėme jo kambarį ir svetainę. Paruošėme arbatą, supjaustėme atsivežtus pyragus. O Giedriaus su draugais vis nėra. Teatro telefonas tylėjo. Pradėjome nerimauti. Jau seniai po spektaklio. Jau pradėjo ir vakaroti. Literatūrinio teatro aktoriai išsivažinėjo. Likome tik mudvi su Vitalija. Sutemus Giedrius ir visa pantomimos grupė sugužėjo į bendrabutį. Tylūs, nieko nepasakojo. Pakvietėme prie stalo. Vakarojome, bet šventė niekaip neįsižiebė. Tvyrojo nejaukumas. Vidurnaktį su Vitalija nusprendėme važiuoti namo. Giedrius pašoko ir pasakė, kad mus parveš namo su taksi. Ne, ne, paprieštaravome, parvažiuosime autobusu, kaip ir visada. Giedrius mus švelniai apsikabino ir pasakė: nesiginčykite. Ne tik parvežė su taksi iki namų, bet ir palydėjo iki durų. Įėjus į namus, radau savo mamą nemiegančią, kuri manęs laukė. Atsargiai paklausė, kur buvau, ar viskas gerai, ar nieko nenutiko. Pasakiau, kad visą dieną buvome Giedriaus bendrabutyje ir šventėme jo gimtadienį. Tada mama, šiek tiek aprimus, papasakojo kad dieną Laisvės alėjoje prie muzikinio teatro susidegino jaunuolis Romas Kalanta. Tada ir man kojas pakirto. Supratau visa esybe, kodėl mama su ašaromis akyse prašydavo – tik nekalbėk, tik būk atsargi, atmink, kad ir sienos turi ausis. Supratau, kodėl mimai tą vakarą buvo tokie tylūs. Ir buvau dėkinga Giedriui, kad parlydėjo iki durų. Giedrius mus saugojo ir mylėjo, mumis rūpinosi lyg kaip savo vaikais.
Tai, apie ką mes kalbėdavome bendrabučio kambarėlyje, kuris buvo mūsų pamėgtame Pažaislio vienuolyno bokšte, spektaklyje „Apsiaustis” buvo įvilkta į metaforų kalbą. Ar saugumas domėjosi Literatūrinio teatro veikla? Be jokios abejonės! Kai Giedrius siūlė šią pjesę pastatymui Kauno prosąjungų kultūros rūmų vadovybei, turėjo stiprų argumentą – J. Vaičiūnaitės pjesėje kalbama apie antiką. Giedrius buvo labai atsakingas kito atžvilgiu. Jis puikiai suprato kokioje sistemoje gyvena, kad joje įmanoma išgyventi tik diplomatinėmis priemonėmis siekiant savo tikslo. Praėjo daug laiko, kol supratau, kad diplomatas dirba amžinybei. Nuo 1972 iki 1988 metų pavasario reikėjo išgyventi tik 16 metų.
Kiekvienas maištas prieš sistemą turi savo kainą. Laisvės laužas sudegino ne tik R. Kalantą. Sudegino J. Jurašą. Sudegino Kauno pantomimos teatrą. Sudegino Literatūrinį teatrą. Sudegino ir dar daugybę likimų. Saugumas pareikalavo, kad prašymus atleisti iš darbo parašytų M. Tenisonas, V. Martynovas, G. Mackevičius. Taip buvo suduotas mirtinas smūgis Kauno pantomimai. M. Tenisoną ir jo draugus pasišovė gelbėti Maskvos miuzikholo vadovas R. Bykovas – rudenį pasikvietė Modrį įsilieti į naują miuzikholo pastatymą. Su Modriu į Maskvą išvažiavo J. Mikšytė, V. Martynovas, Z. Banevičius. Išvažiavau ir aš. Deja, valdžiai nepatiko naujų modernių formų ieškantis Maskvos miuzikholo vadovas ir po metų R. Bykovas buvo atleistas iš darbo. Naujasis vadovas pasakė, kad jam pantomimos nereikia, o jei ir reikėtų tai buitinės. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre liko neišvažiavusieji į Maskvą, bet neilgam, tik keletui metų. Giedriui likimas tiesė ranką – įstojo į GITIS’ą Maskvoje studijuoti režisūrą. Likimas tiesė ranką ir man. Iš Giedriaus buvau gavusi pamoką: nori būti aktore, būk. Grįžau po metų iš Maskvos į Vilnių ir įstojau į Lietuvos konservatoriją studijuoti aktorinį meistriškumą. Giedrius buvo užauginęs manyje suvokimą: kad turiu surasti priemones, kaip išreikšti save tokioje situacijoje, kuri yra, o ne kankintis, rezignuoti, depresuoti. Tai žmogų užgrūdina, padaro atsparesnį, stipresnį, išradingesnį, kūrybingesnį. Ne viskas yra pasiekiama revoliucijomis. Juo labiau, jei gimei ne kariu, o menininku. Tiesą sakant, Giedrius iš mūsų ne aktorius ruošė, o stengėsi, kad mes patys atrastume, apčiuotume tikrąją prigimtį, tikrąjį savo pašaukimą. Ir tik tada darytume sprendimus. Pamenu vieną pokalbį su Vitalija Truskauskaite. Ji man pasakė, kad antrąjį Literatūrinio teatro sezoną ji tyrinėja save – nori suprasti, ar gali visai užsimiršti, atsipalaiduoti, nestebėti scenoje savęs „Iš šalies“. Mane tai nustebino – Vitalija puikiai vaidino Kalinės – mylimosios vaidmenį spektaklyje „Apsiaustis“. Sezono pabaigoje ji man pasakė, kad suprato, jog nepajėgia pilnutinai susilieti su vaidmeniu, bet teatro pasaulis jai patinka, ji nori jame būti, tad, renkasi teatrologės specialybę ir išvažiavo studijuoti į Gitis’ą Maskvoje (Lietuvoje teatrologijos studijų tada nebuvo) ir šiandien yra studentų mylima Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja. Teatro bacila buvo užsikrėtusi ir Donata Krasauskaitė-Macevičienė. Ji pasakė, kad bandys save „patikrinti“ stojamuosiuose į Lietuvos konservatoriją. Po nepavykusių stojamųjų į aktorinį, Donata suprato, kad filosofija, humanitariniai mokslai yra jos tikroji aistra. Arūnas Žobakas įstojo į Kauno medicinos institutą ir šiandien yra puikus neurochirurgas. Arūnas Kuras Vilniaus universitete studijavo psichologiją, aktyviai dalyvauja Lietuvos socialiniame ir visuomeniniame gyvenime. Kurį laiką mes, Literatūrinio teatro aktoriai, susitikdavome ne tik tada, kai Giedrius parskrisdavo į Lietuvą. Vėliau nutolome.
Su Giedriumi mano keliai neišsiskyrė. Bičiulystė tęsėsi. Kad ir iš tolo, per kitus domėjomės vienas kito darbais ir gyvenimu. Kai statė spektaklius Lietuvoje, važiavau į premjeras. Skridau ir į Maskvą. Ir ne tik Giedriaus spektaklių pažiūrėti – bendravimas su juo gaivino dvasią, stiprino pasitikėjimą savimi, provokavo kūrybiškumą. Nepamenu, kada jį pradėjau vadinti ne Vadovu, o Giedriumi. Paskutinis mūsų susitikimas įvyko Anykščiuose. Dalyvavau Anykščių miesto šventėje. Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje buvo aukojamos šv. mišios, kurių metu skaičiau skaitinį, o po šv. mišių – poeziją. Bažnyčioje, pasirodo, buvo ir Giedrius. Išeinant man pro duris, Giedrius pašaukė. Atsisukau – jis stovėjo ant bažnyčios laiptų, šiek tiek aukščiau, regis, visu kūnu besišypsantis, man atrodė, kad net šiek tiek pakilęs virš laiptų. Pasilabinome, apsikabinome. Nustebau – koks trapus jo kūnas. Nežinojau, kad jau labai sunkiai serga. Pasakė man gerus žodžius, švelniai ir ilgai laikė už rankų, lyg nenorėdamas
paleisti. Skubėjau į repeticiją Kultūros rūmuose, kur turėjo vykti šventinis koncertas. Pakviečiau ateiti. Pasakė, kad ateis. Bet neatėjo… Netrukus atskriejo žinia iš Maskvos, kad Giedrius iškeliavo Amžinybės Keliu. Jis liko ir liks mano atmintyje – saulės nutviekstas, apglėbtas jos aureolės – lyg koks stebuklingas virpantis regėjimas, lyg meilės apsireiškimas!
Giedrius Mackevičius spektaklio „Vainikas“ epigrafu pasirinko poeto Marceliaus Martinaičio eilėraštį: „Jeigu aš medis, kurį kada nors nukirs,/Iš manęs nedarykite gardų, /Nesupjaukite malkoms./Iš manęs padarykite lieptą per upę,/Duris arba slenkstį,/Ties kuriuo pasisveikina.“ Bet Giedrius neatsisveikino! Jis tiesia lieptą per gyvenimo išbandymus einantiems iš paskos! Žvelgdama atgalios į tuos tolimus metus semiuosi stiprybės ir šioms dienoms. Negaliu atsistebėti, kokie mes buvome laisvi tame nelaisvės laike! Mūsų kūrybos pasaulis, regis, buvo visai nepriklausomas nuo išorinio gyvenimo – jame draustų temų nebuvo. Buvome laisvi, nes Giedrius žadino mumyse intensyvaus vidinio gyvenimo poreikį, mokė: niekas Tau nesukurs įdomaus, prasmingo gyvenimo, jei pats neįdėsi pastangų. Giedrius buvo kūrybingo gyvenimo Mokytojas. Dėkinga Jam už tai liksiu visados!“
