Sausio 13-osios įvykiai Kaune ir Kauno rajone

1990 m. kovo 11 d., po beveik pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos, Lietuva atkūrė nepriklausomybę. SSRS vadovybė prieštaravo tokiam, jos idealistinės santvarkos įvaizdį griaunančiam, žingsniui. Kylanti įtampa karščiausią tašką pasiekė 1991 m. sausį, kai komunistinės valstybės ginkluotosios pajėgos užėmė svarbiausius Lietuvos objektus: Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, Spaudos rūmus, Radijo ir televizijos pastatus, Televizijos bokštą. Lietuvos Krašto apsauga dar tik kūrėsi, todėl esminę gynybos poziciją savo pačių iniciatyva užėmė jos atstovai: savanoriai, pasieniečiai, Krašto apsaugos departamento mokomasis junginys ir šauliai. Kaip ir Pirmosios Respublikos atveju, taip ir 1991 m. sausį, Lietuvos nepriklausomybės gynėjai neturėjo sistemingai paruoštos ginkluotės. Aptartųjų objektų gynybai ryžtingai nusiteikę lietuviai naudojo pačių atsineštus ginklus, kurių įprastomis sąlygomis ginkluotose pajėgose nepamatytume: metaliniai strypai, sportiniai ir medžiokliniai šautuvai, peiliai, benzino buteliai.

Kauno reikšmė valstybingumo išsaugojimui taip pat buvo didelė. Čia ne tik buvo saugomi svarbūs strateginiai objektai – Sitkūnų radijo stotis, Juragių radijo ir televizijos retransliacijos stotis, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Kauno miesto savivaldybė, Kryžių kalnelis, Kauno radijas ir televizija, telekomas ir kiti – bet Kaune būrėsi ir didelė dalis savanorių, kurie ne tik gynė minėtus objektus, bet vyko ir į Vilnių. Kaunas buvo ir tas miestas, kuris teikė visą informaciją per radiją ir televiziją, kai transliacijos iš Vilniaus nutrūko.

1991 m. sausio 13 d. Sovietų desantininkams užgrobus Vilniaus televizijos bokštą, naktį 2 val. 5 min. transliacija nutrūko, o jau po 5 min. atsirado vaizdas iš Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriaus. Pirmasis ekrane pasirodė tą vakarą budėjęs radijo žurnalistas Modestas Patašius, vėliau prie jo prisijungė Raimundas Yla, Vidas Mačiulis, Vytautas Andrejaitis, televizijos Kauno skyriui vadovavęs Raimundas Šeštakauskas. Susijaudinęs Modestas Patašius kalbėjo: „Kiek įmanoma, ginkimės jėga. Taikaus pasipriešinimo laikas baigėsi – prieš mus pačius panaudota jėga. Čia mūsų žemė, čia mes šeimininkai, jeigu reikės, mes čia ir mirsime”. Kad būtų užtikrinta transliacija, budėjo Kauno gyventojai ir Krašto apsaugos departamento Kauno zonos skyriaus savanoriai. Nuo 1991 m. sausio 30 d. objektai buvo sustiprinti ginkluota apsauga, kurią vykdyti buvo pavesta policijai.

Taip pat, 3 val. 20 min., prabilo ir Sitkūnų radijo perdavimo stotis Kauno rajone. Žurnalistė Jolanta Šarpnickienė ištarė žodžius: “Kalba Kauno radiofonas, paskutinė veikianti Lietuvos radijo stotis”. Ji eteryje be pertraukos išbuvo 7 valandas.

Viena iš svarbesnių vietų buvo ir Kauno miesto tarybos būstinė iš kurios buvo koordinuojama visa Kauno miesto apsauga ypatingomis sąlygomis. Čia buvo Krašto apsaugos departamento zonos Kauno skyriaus savanorių štabas saugojęs savivaldybę ir koordinavęs savanorių veiksmus vykdant svarbių objektų apsaugą. Budėjo deputatai, savanoriai ir Kauno gyventojai išorėje. Tuo tarpu pirmąjį išpuolį galima sieti su Kryžių kalneliu. 1990 m. pradėti statyti pirmieji kryžiai atminimui tų, kurie žuvo ar nukentėjo nuo Sovietų okupacijos. Kryžiai pastatyti įvairiomis intencijomis kauniečių iniciatyva. 1990 m. gruodžio mėn. vienas kryžius buvo nupjautas ir pavogtas. Dėl to buvo priimtas sprendimas saugoti Kryžių kalnelį. Šią apsaugą nuo 1990 m. gruodžio vykdė Krašto apsaugos departamento Kauno zonos skyriaus savanoriai ir Sąjūdžio žaliaraiščiai. Sausio įvykių dienomis čia rinkosi Kauno miesto gyventojai ir budėjo, saugodami pastatytus kryžius.

Dar beatsikurianti Lietuvos kariuomenė taip pat suvaidino savo vaidmenį. 1990 m. gruodžio 20 d. pradėjo veikti Karininkų kursai. 1991 m. sausio 2 d. į pirmąsias mokslo studijas susirinko 72 klausytojai, tačiau kursai truko neilgai. Sausio 9 d. kursų klausytojai išvyko į Vilnių ginti Aukščiausiosios Tarybos. Sausio 11 d. jie prisiekė ginti Parlamentą ir Nepriklausomybę. Tuo metu Karininkų kursų patalpas Kaune užėmė sovietiniai desantininkai.

Kiti svarbūs saugomi objektai buvo Kauno radijo ir televizijos perdavimo centras, Vaižganto g. 13, Kauno radijo ir televizijos perdavimo centro Juragių cechas, Kauno valstybinė pašto, telefono ir telegrafo įmonė, Kauno automatinė telefonų stotis, Krašto apsaugos departamento Kauno zonos skyrius, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus informacija.

Nuotrauka – Klimas Arts.